Paieška:

Charles Bonnet (1720-1793) – šveicarų filosofas ir gamtininkas. Gimė Ženevoje, prancūzų šeimoje, kuri 16 -ame amžiuje dėl religinio persekiojimo pasitraukė į Šveicariją. Jo tėvas Pierre Bonnet buvo Ženevos tarybos narys.

Septynerių metų Ch. Bonnet pradėjo lankyti mokyklą, tačiau dėl dalinio kurtumo ir vaikų erzinimo negalėjo joje mokytis. Tėvai jam samdė privačius repetitorius.

Perskaitęs Noël-Antoine Pluche „Spectacle de la nature“ ir René-Antoine Ferchault de Réaumur‘o darbus, šešiolikmetis Ch. Bonnet labai susidomėjo biologija. 1740 m. jis nusiuntė į Paryžiaus mokslų akademiją savo bandymų rezultatus, aprašydamas tai, kas dabar vadinama partenogeneze. Šio darbo dėka jis tapo jauniausiuoju Paryžiaus mokslų akademijos nariu korespondentu.

Nors 1743 m. jis tapo teisės daktaru, tačiau biologija jo gyvenime užėmė svarbiausią vietą. Jis studijavo gėlavandenės hidros regeneraciją, drugelių ir vikšrų kvėpavimą, soliterius ir tais pačiais metais tapo Londono karališkosios draugijos nariu.

Pirmas publikuotas jo darbas „Traité d‘insectologie“ („Traktatas apie vabzdžius“) pasirodė 1745 m., į kurį jis sudėjo visus ankstesnius vabzdžių stebėjimo, eksperimentų ir bandymų rezultatus, pateikė išsamius paaiškinimus ir išvadas. Dar po kelių metų, 1754 m., jis publikavo vieną iš įdomiausių savo botanikos darbų – „Recherches sur l‘usage des feuilles dans les plantes“ („Lapų augalams reikalingumo tyrinėjimai“).

Spartus regėjimo blogėjimas privertė Ch. Bonnet atsidėti filosofijai ir teoriniams biologijos darbams. 1754 m. jis parašė ir filosofinį darbą „Essai de psychologie“ („Psichologijos apybraiža“), kuris anonimiškai buvo publikuotas Londone, o 1760 m.  –  „Essai analytique sur les facultés de l‘âme“ („Sielos galimybių analitiniai bandymai“), kuriuose tvirtino, kad visa protinė veikla pagrįsta fiziologiniais faktoriais. Po šių darbų publikavimo Ch. Bonnet buvo kaltinamas fatalizmu ir materializmu.

1762 m. jis grįžo prie biologijos ir savo darbe „Considerations sur les corps organisées“ („Apmastymai apie organizuotus kūnus“) bandė paneigti epigenetinę evoliucijos teoriją. 1764-1765 m. išleistas jo darbas „Contemplation de la nature“ („Gamtos stebėjimas“) buvo išverstas į italų, vokiečių, anglų ir olandų kalbas. Šiame, viename populiariausių ir įdomiausių Ch. Bonnet darbų, jis gynė „gamtos nepertraukiamumo“ principą ir vaizdžiai parodė, kad viskas gamtoje formuojasi laipsniškai, kylant iš žemiausios pakopos į aukščiausią, be jokio pašalinio įsiterpimo. Šias idėjas, papildęs organizmų nesunaikinimo principu, jis tęsė paskutiniame savo darbe „Palingénésie philosophique“ („Palingenezės filosofija“). Pagal šią Ch. Bonnet teoriją žemę kartas nuo karto sukrečia globalinės katastrofos, kuriose dauguma gyvų organizmų žūva, o išlikusieji vystosi į aukštesniąją pakopą. Anot jo mineralai turėtų tapti augalais, augalai – gyvūnais, gyvūnai – protingomis būtybėmis, o žmonės – angelais. Ši teorija didelę įtaką darė Erazmui Darvinui, Čarlzo Darvino seneliui.

Panašu, kad Charles Bonnet niekada nebuvo išvykęs iš Šveicarijos. 1752–1768 m. jis buvo Ženevos Didžiosios Tarybos narys. Buvo vedęs Marie-Jeanne De la Rive, vaikų neturėjo. Paskutinius savo gyvenimo 25 metus praleido Genthode, netoli Ženevos. Mirė 1793 m. po ilgos ir skausmingos ligos.

Charles Bonnet turėjo didelę įtaką biologijos ir filosofijos vystymuisi. Jį galima laikyti psichofiziologijos pradininku. Ch. Bonnet vardu pavadintas sindromas, kai psichiškai normalūs žmonės, turintys regėjimo sutrikimų, regi vaizdines haliucinacijas. Šį reiškinį pirmasis aprašė Ch. Bonnet, kai jo beveik aklas senelis, sirgdamas katarakta, sakė matąs paukščius, pastatus, žmones, kurių iš tikro nebuvo.

Parengė mokytoja Rūta Markauskienė