Paieška:

Kitė O‘Neil (Kitty O‘Neil) – amerikietė lenktynininkė, greičio rekordininkė ir kaskadininkė gimė 1946 m. Corpus Christi mieste, Teksaso valstijoje, čerokių genties indėnės ir airio šeimoje. Apkurto kūdikystėje susirgus iš karto trimis ligomis: kiaulyte, raupais ir tymais. Ilgas, nepertraukiamas karščiavimas atėmė ne tik klausą, bet ir sugebėjimą išlaikyti pusiausvyrą.

Kitės tėvai išsiskyrė ir motina pasiėmusi vaikus išvyko į Vichita Follz. Čia mokėsi Teksaso universitete ir gavo pažymėjimą, kad gali mokyti sutrikusios klausos vaikus. Greitai ji atidarė „Girdinčių akių“ mokyklą kurtiesiems vaikams. Kitė savo mamos mokyklėlėje mokėsi skaityti iš lūpų, įgijo elementarių žinių. Po to ji metus mokėsi Džeinės Bruks vardo kurčiųjų mokykloje ir, išmokusi skaityti bei rašyti, įstojo į  Vichita Follz vidurinę mokyklą. Nepaisant nuolatinių konfliktų su kitais mokiniais, Kitė stengėsi mokytis ir sportuoti. Mokykloje išryškėjo jos talentas šuoliams į vandenį. Dar neturėdama 16 metų, ji tapo mokyklos šuolių į vandenį čempionė, laimėjo daugelį varžybų už mokyklos ribų ir tapo Amerikos Sporto Sąjungos (American Athletic Union - A.A.U) organizuotų „Olimpinių vilčių“ čempionato nugalėtoja pietų – vakarų zonoje.

1962 m. Kitė ir jos šeima persikelė i Anaxeimą (Kalifornijos valstija), kad galėtų treniruotis JAV „Olimpinių vilčių“ komandoje. Treneriai sakė, kad Kitė O‘Neil turi visas galimybes patekti į šalies olimpinę rinktinę. Mokantis naujų šuolių, treneriai paprastai garsiai pasakydavo savo auklėtiniams, ką jie turi pataisyti šuolio metu. Tačiau Kitė negirdėjo. Todėl jos treneris įsigijo ginklą, šaudantį tuščiais šoviniais. Jei šuolio metu Kitė per daug išsitiesdavo arba susilenkdavo, treneris išaudavo, ir mergina intuityviai suvokdavo, ką turi pataisyti.

Kitė dirbo be atvangos – lankė pamokas, po to 4 valandas treniravosi, dalyvavo kontrolinėse varžybose. Toks režimas ją labai išsekino ir 1964 m. pradžioje ji susirgo stuburo smegenų meningitu. Iki pusės paralyžuotai merginai gydytojai negalėjo pasakyti nieko guodžiančio. Tačiau po dviejų savaičių Kitė pakilo iš ligos patalo. Dar tais pačiais metais ji nugalėjo Amerikos Sporto Sąjungos surengtame čempionate, šuoliuose nuo dešimties metrų tramplino. Tačiau prieš pat olimpiadą ji susilaužė rankos riešą ir atrankinėse varžybose užėmė tik 12 –ąją vietą.

Kitė O‘Neil vidurinę mokyklą baigė su pagyrimu. Ji turėjo išskirtinę sportinių apdovanojimų kolekciją. Tačiau, kaip pati prisipažino, jai trūko nuolatinio pavojaus jausmo ir adrenalino antplūdžio. Kitė pasinėrė į techninį sportą. Ji dalyvavo greitaeigių katerių, įvairių sportinių automobilių lenktynėse. 1970 m. ji pasiekė du moterų pasaulio rekordus – supergalingu kateriu pasiekė 285,23 mph (~459 km/h), o vandens slidėmis 104,85 mph (~169 km/h) greitį. Dalyvaudama įvairiose automobilių lenktynėse, jį kaip lygi kovojo su geriausiais lenktynininkais vyrais. Vieninteliai iš moterų jai buvo suteiktas eksperto kvalifikacinis įvertinimas ir ji galėjo dalyvauti tarptautinėse varžybose.

Tačiau vėl likimo smūgis. 1970 m. jai diagnozuotas vėžys. Per sekančius 3 metus ji turėjo iškęsti kelias operacijas. 1971 m. Kitė O‘Neil susituokė su Holivudo kaskadininku Duffy Hambledon. Po kurio laiko, pasveikusi Kitė įkalbėjo vyrą išmokyti ją kaskadininko profesijos paslapčių. Po dviejų metų įtemptų pratybų ji buvo priimta į didžiausių nutrūktgalvių „Stunts Unlimited“ grupę. Ji ir J. Breidi tapo pirmosiomis moterimis pakviestomis į išskirtinai vyrišką grupę.

1976 m., padedama kino kompanijos „Universal Picture“, Kitė gavo aktorių gildijos kortelę. Tai jai užtikrino pastovų kaskadininko darbą. Per labai trumpą laiką, dėl atliekamų triukų sudėtingumo ir įvairovės, ji tapo pačia paklausiausia kaskadininke Holivude.

1977 m. pilotuodama raketinį dragsterį, sukurtą Ky Michaelsono, Mohavės dykumoje (Mojave Desert) Kitė O‘Neil pasiekė pasaulio greičio rekordą – per 3.22 s ji išvystė 396 mph (~637 km/h) greitį ir pasiekė 412 mph (~663 km/h) maksimalų greitį.

1979 m. CBS kompanija apie ją sukūrė filmą „Silent Victory: The Kitty O'Neil Story“. Nors Kitė filme pati atliko visus triukus, tačiau pastatymu ji liko nepatenkinta.

1982 m., pačioje savo kaip kaskadininkės karjeros viršūnėje, Kitė O‘Neil paliko kiną ir išvažiavo gyventi į Pietų Dakotą. Ji mėgo kartoti: „Fizinis trūkumas – ne pralaimėjimas, o tik kliūtis, kurią būtina įveikti. Aš mėgstu atlikti tai, ko dėl savo kurtumo lyg ir negalėčiau atlikti“.

Parengė mokytojos Rūta Markauskienė ir Ingrida Metrikienė