Paieška:

Balandžio 10 d. sukanka 279 metai, kai gimė Samuelis Heinikė (Samuel Heinicke) (1727 – 1790) vokiečių surdopedagogas, pirmojo kurčiųjų instituto Vokietijoje įkūrėjas, kurčiųjų garsinio mokymo metodo pradininkas. 
 
S. Heinikė gimė Nautschütz’e, pasitūrinčio ūkininko šeimoje. Mokydamasis savo kaimo mokykloje jis pasižymėjo iššskirtiniu intelektu todėl vietinis mokytojas bei pastorius siūlė jo tėvams jaunąjį Heinike leisti į aukštesnio lygio mokyklą, o vėliau stoti į universitetą. Tačiau pagal to meto tradicijas S. Heinikė turėjo paveldėti tėvo ūkį, todėl iki 24 metų gyveno kartu su tėvais. Pasipriešinęs vedyboms su tėvo išrinkta nuotaka, S. Heinikė paliko namus ir įstojo į Saksonijos armiją. Būdamas kareiviu, visą laisvą laiką jis skyrė mokslui. Jo išskirtinius gabumus pastebėjo ir padėjo lavinti karo kapelionas. Prasidėjus Septynerių metų karui S. Heinikė buvo priverstas dezertyruoti iš armijos ir po ilgų klajonių apsigyveno Eppendorf‘o kaime, netoli Hamburgo. 

S. Heinikė dirbo vokiečių kalbos ir muzikos mokytoju. Mokydamas vaikus skaityti jis naudojo garsinį metodą. Šio metodo - atsisakoma skaitymo skiemenimis ir taip greičiau suformuojami skaitymo įgūdžiai.

Tuo pačiu metu S. Heinikė mokė ir kurčius vaikus. Šis jo užsiėmimas sulaukė ne tik pritarimo, bet ir pasipriešinimo, ypač iš vietinės dvasininkijos, kuri apkaltino mokytoją  „Dievo valios nepaisymu“.

Savo praktikoje S. Heinikė naudojo J.K. Amano sukurtą kalbos mokymo metodiką ir pasiekė puikių rezultatų mokydamas kurčiuosius šnekamosios kalbos. Į savo surdopedagoginės veiklos kritiką jis atsakydavo rengdamas viešą savo kurčiųjų auklėtinių žinių patikrinimą. Rezultatai buvo tokie puikūs, kad vietinis pastorius, didžiausias S. Heinikės veiklos kritikas, buvo priverstas konfirmuoti šiuos kurčiuosius. Tais laikais kurčiųjų konfirmacija buvo labai neįprastas reiškinys.

S. Heinikės rezultatai mokant kurčiuosius buvo tokie geri, kad jis 1778 m. balandžio mėn.14 d. Leipcige atidarė pirmąjį Vokietijoje kurčiųjų institutą. Pradžioje institute mokėsi 15 kurčiųjų. Vėliau jų skaičius nuolat augo. Mokslas buvo mokamas. Pagrindinis instituto tikslas – apmokyti kurčiuosius šnekamosios kalbos. Taip pat buvo mokoma skaitymo, rašymo, skaičiavimo, tikybos. S. Heinikė didelę reikšmę teikė mokinių paruošimui konfirmacijai, nes šis aktas parodydavo auklėtinių pasiekimus ir įsiliejimą į visuomeninį gyvenimą. 

1790 m. balandžio mėn. 30 d. Heinikė staigiai mirė palikdamas šeimą ir savo mokymo įstaigą ekonomiškai sunkioje padėtyje,  kadangi nepriimdavo materialinės paramos.

Gaila, kad S. Heinikė savo literatūriniuose darbuose iki galo neatskleidė savo metodo esmės. Netgi aštrioje, S. Heinikės ir Šarlio Mišelio de l‘Epe (de I‘ Epée, Charles Michel, Abbé), susirašinėjimo polemikoje negalima iki galo suprasti jo mokymo sistemos. Iš S. Heinikės paliktų veikalų galima suprasti, kad jo metodikoje garsai kažkaip asocijuodavosi su skirtingais skonio pojūčiais. 

S. Heinikės grynai garsinės sistemos esmė - kurčiųjų mąstymas galimas kaip garsinės kalbos forma todėl negali būti kompensuotas gestų kalba. Mintys ir paaiškinimai išreikšti rašto ir ženklų (gestų) pagalba, negali būti suprantami kurčiųjų.