Paieška:

Visi žinome apie tarnybinius šunis, kurie saugo valstybių sienas, tarnauja policijoje ar muitinėje, šunis – gelbėtojus, šunis  - vedlius akliesiems. Tačiau retas žino apie „signalinius“ šunis – kurčiųjų padėjėjus. 

Paruošti šunį kurčiojo padėjėją žymiai sunkiau nei aklojo vedlį. Toks šuo turi būti daugiau nei bičiulis. Šuo turi mokėti išspręsti kasdieniniame gyvenime atsirandančias problemas. Treneriai išmoko šunį atskirti durų ir telefono skambučius, įvairių virtuvės įrenginių garsinius signalus ir apie tai pranešti šeimininkui, pridedant leteną prie rankos. Jei signalizuoja dūmų detektorius, šuo abiem letenom pradeda „kasti“ žemę, duodamas ženklą palikti patalpą. Šuo turi mokėti žadinti šeimininką, atskirti smalkių kvapą, ignoruoti pravažiuojančių specialiųjų mašinų signalus, turi suprasti  savo šeimininko gestus. 

Tačiau ir šeimininkas turi teisingai elgtis su savo augintiniu, mokėti šuniui suprantamus gestus. O svarbiausia – šeimininkas ir šuo turi priprasti vienas prie kito ir vienas kitą suprasti. Toks šuo tikrai pakeičia kurčiajam gyvenimą. Jis tampa neatskiriamu šeimos nariu.

Neseniai Hamburgo (Vokietija) teismas panaikino vienos valstybinės įstaigos sprendimą, draudžiantį atsivesti kurtiesiems darbuotojams „signalinius“ šunis į darbą, o  įstaigos vadovai buvo griežtai įspėti dėl kurčiųjų teisių pažeidimo.

Neteko girdėti, kad tokie šunys būtų dresiruojami Lietuvoje. O ir tokio šuns kaina tikrai ne pagal mūsų kurčiojo kišenę – kainuoja jis keletą tūkstančių svarų sterlingų. O gal patys kurtieji išmoko savo augintinius jiems padėti?  Parašykite mums, pasidalinkite pasakojimais apie savo augintinius, atsiųskite jų fotografijų.