Paieška:

Lapkričio 25 d. sukanka 293 metai, kai gimė Šarlis Mišelis de l‘Epe (de I‘ Epée, Charles Michel, Abbé ) (1712 – 1789), pirmasis organizavęs kurčiųjų mokymą specialiai tam įkurtame institute ir davęs pradžią surdopedagoginei veiklai Prancūzijoje.

Jo tėvas būdamas Versalio rūmų architektu ir ekspertu galėjo duoti sūnui puikų išsilavinimą. Š. M. de l‘Epe studijavo geriausiame tų laikų koledže ir ruošėsi tapti dvasininku. Tačiau, skiriant jį abatu, de l‘Epe atsisakė duoti katalikų dvasininkų priesaiką ir buvo atskirtas nuo bažnyčios bei prarado teisę užimti  bet kokias dvasininko pareigas.
 
Š. M. l‘Epe įstojo į to paties koledžo juridinį fakultetą ir po jo baigimo buvo paskirtas advokatu į aukščiausiąjį teismą. Kyšininkavimas ir papirkinėjimas, klestintis teisme, privertė de l‘Epe atsisakyti ir šių pareigų.

Apie 50 – uosius savo gyvenimo metus l‘Epe ėmėsi mokyti dvi kurčias mergaites. Tiksli data, kada tai įvyko, nenustatyta. Vieni biografai nurodo 1753, kiti – 1765. Minint Š. M. de l‘Epe 200 metų gimimo jubiliejų, Prancūzijoje buvo nutarta jo surdopedagoginės veiklos pradžią laikyti 1760 metus. Mokydamas mergaites l‘Epe naudojo gestus ir pasiekė neblogų rezultatų. Jam kilo mintis atidaryti mokyklą kurtiesiems, kur jie galėtų mokytis nedidelėmis grupėmis. Užsiėmimai vykdavo du kartus per savaitę de l‘Epe namuose nemokamai, o pačius skurdžiausius kurčius vaikus jis net sušelpdavo. 

Filantropinė Š. M. de l‘Epe veikla sulaukė visuomenės simpatijų ne tik Prancūzijoje. Š.M. de l‘Epe buvo ne tik filantropas, bet puikus, talentingas mokytojas, surdopedagogas. Skaityti paskaitas į savo institutą jis kvietė geriausius tų laikų mokslininkus. 

Remdamasis savo patirtimi Š. M. de l‘Epe parašė du darbus „Kurčnebylių mokymas metodinių ženklų pagalba“ (1776 m.) ir „Tikrasis kurčnebylių mokymo būdas patvirtintas praktikoje“ (1784 m.).  Savo darbuose išdėstė kurčiųjų mokymo pagrindus, remiantis gestų mimikos pagalba. Jis buvo įsitikinęs, kad gestų kalbos pagalba kurčnebylis turi gauti žinių apie supantį pasaulį ir visuomeninius reiškinius, išmokti rašyti ir daktiliuoti, o taip pat garsinės kalbos bendravime su girdinčiaisiais. Tačiau de l‘Epe neįvertino sunkumų, kurie iškyla tarties mokyme, neįvertino to, kad jo mokiniai negalėjo panaudoti įsisavinto žodyno savarankiškoje rišlioje kalboje.

1789 m. Š. M. de l‘Epe institutas buvo pripažintas nacionaline įstaiga. Tais pačiais metais de l‘Epe mirė. XIX a. pabaigoje šalia instituto jam buvo atidengtas paminklas, sukurtas talentingo kurčiojo skulptoriaus Felikso Martino.